Pokalbiai prieš AUDRĄ | DJ Marcelle: „Atsisakau stovėti vietoje ir būti įspausta į rėmus“

Jeigu ir yra didžėjų, kurie nesileidžia įspraudžiami į jokias ekspektacijas, – Marcelle visu 100 procentų yra tarp jų. Derindama skirtingus kontekstus ir įpindama netikėtumų iš įvairiausių muzikinių užmaršties archyvų, kurių lentynoje įvairiais formatais turi daugiau negu 20 tūkstančių, ji kuria išskirtines patirtis muzikinėje scenoje.



Nors prie kokio Amsterdamo kanalo susėsti galimybės ir neturėjome, tačiau, kaupiantis birželio 29 - liepos 3 dienomis vyksiančiam Šiuolaikiniam miesto festivaliui „Audra“, pasikalbėjome su Nyderlandų scenos ikona ir trijų patefonų vienu metu išpažintoja – DJ Marcelle. Viskas apie atvirumą, dešimtmečių refleksijas ir išsilydžiusius įrašus:



Marcelle, kaip patekai į muzikos pasaulį?


Viskas prasidėjo labai organiškai – visai kaip ir dauguma kitų dalykų mano gyvenime. Aš nepriimu sprendimų, kurie mane nuvestų tam tikru keliu – dažniausiai tai įvyksta savaime. Nors, žinoma, kaip ir daugelį vaikų, mane domino muzika. Mano atveju, tai buvo punk rock’o pradžia 1976-aisiais/1977-aisiais.


Nuo pačios pradžios, norėjau dalytis savo neįprastais atradimais su klausytojais ir parodyti pažangią, neįtikėtiną muziką. Man muzika nuolat turi progresuoti, tad pamažu ėmiau eksperimentuoti ir kurti naujus garsus. Esu itin smalsi pokyčiams alternatyvios muzikos ir kultūros srityje, tad dirbu ir su dub‘u, techno, drum n bass‘u, avangardu ar kitais originaliais skambesiais iš Afrikos. Džiaugiuosi, kad iki šiol turiu tokį patį smalsumą ir susidomėjimą muzikai, kurį turėjau ir prieš 30-imt metų. Atsisakau stovėti vietoje ir būti įspausta į tam tikrus scenos ar muzikos stiliaus rėmus.



Kolekcijoje turi daugiau negu 20-imt tūkstančių įrašų. Ar nepasimeti tokioje muzikinėje didybėje ir visuomet randi tai, ko ieškai?


Grodama gyvai, dažniausiai groju tik savo naujausius įrašus, tad juos randu ganėtinai lengvai. O ir mano kolekcija suskirstyta į stiliaus ar šalies kategorijas, tad problemų dažniausiai nekyla. Tarp kitko, internete galima rasti gerą dokumentiką apie mano kolekciją – siūlau susipažinti čia.


Jeigu kalbame apie plokštelių pirkimą, tai aš niekada jų specialiai neieškau – dažniausiai tiesiog randu klausydamasi įrašų, kurių nežinau.



Keisčiausia istorija, susijusi su tavo turimu įrašu?


Kažkada grojau Madride ir buvo taip karšta, kad plokštelės ėmė lydytis ir lankstytis. Reikėjo labai greitai statyti palapinę virš didžėjaus stalo.



Tavo asmeninėje leidyboje itin ryškų vaidmenį atlieka įvairūs audio fragmentai. Ar turi savo garsų medžioklės ritualą?


Iškarpas naudoju, bet dažniausiai tik vokalus ir garsus. Didžiąją dalį muzikos kuriu pati, pasitelkdama sintezatorius ar kitus instrumentus. Pavyzdžiui, sulūžęs vaikiškas sintezatorius, kurį radau gatvėje, yra panaudotas mano track’e „Arthritis I“, išleistame leidinyje „Explain the Food, Bitte“. Atvykdama groti jūsų festivalyje, būtinai atsivešiu naująjį savo leidinį „DJ Marcelle: The Musical“.



Ne vieną dešimtmetį keliauji per muziką. Ar skirtingais dešimtmečiais sukaupta muzika reflektuoja su konkrečiu gyvenimo laikotarpiu?


Manau, kad muzika visuomet turėtų atspindėti laikotarpį, kuriame gyveni. Būtent dėl to nemėgstu groti retro muzikos – tokiu atveju išstumi muziką iš originalaus konteksto. Ji gali pradėti prarasti savo išskirtinumą ir ilgainiui tapti komfortabilia bei pažįstama. Mano siekis – koja kojon žengti su naujovėmis ir žmones išvesti iš jų komforto zonos.


Nusiteikimas ir laisvas mąstymas man – daug svarbiau už bet kokį muzikinį stilių. Tikiu buvimu savarankišku, kai darai tai, kas tau atrodo būtina. O man būtina būti nenuspėjamai ir savo klausytojams groti greitą, energijos ir siurprizų kupiną muziką. Svarbu, kad niekas negalėtų nuspėti, ką parodysiu kito savo grojimo metu. Taip pat, naudodama tris patefonus ir vienu metu visais jais grodama, aš keičiu tos muzikos kontekstą ir kaskart sukuriu kažką naujo. Išlikimo savimi ir nepataikavimo publikai požiūrį aš mačiau nuo labai seniai, ypatingai post-punk’o laikais, kažkur tarp 1979-ųjų ir 1983-ųjų. Viskas buvo įmanoma. Ir tikiuosi, kad tai tęsis, jeigu tik atitiks mano skonį. O šiaip tai manęs niekada nepagausi grojant hard roką, progressive roką ar synth-pop’ą.



Kas slepiasi po pavadinimu „Another Nice Mess“?


Tai yra savaitinės radijo laidos pavadinimas, kurią vedu nuo 1980-ųjų. Šiais laikais žmonės gali prenumeruoti laidą už mažą sumą ir gauti atsisiuntimo nuorodą. Pati frazė – iš „Laurel ir Hardy“, kuomet Hardy kreipiasi į Lauren ir sako: „Štai dar viena graži netvarka, į kurią mane įtraukei“. Nusprendžiau inkorporuoti ją ir į savo didžėjos pseudonimą – DJ Marcelle/Another Nice Mess. Sakyčiau, kad tai kiek saviironiška, bet reikėtų nepamiršti, kad į savo muziką aš žiūriu labai rimtai, nors humoro ir neatsisakau.



„Nyege Nyege“ festivalyje Ugandoje, iš Malyje gyvenančio artisto DJ DIAKI dovanų gavai USB su 150-imt neišleistų track’ų. Atrinktą muziką tiesiog išspaudei vienetiniuose dub-plate, kuriuos naudodavai savo vinyl-only setuose. Ar dažnai tenka imtis tokių gudrybių?


Taip, aš tai darau reguliariai. Vienintelė „taisyklė“, kurią turiu – grodama gyvai, groju tik iš plokštelių. Dėl to, kai randu kažką fantastiško, ko nėra atspausta vinilinės plokštelės formatu, pasidarau tai pati. Taip pat, kai kuriu naujus įrašus, pirmiausia įsirašau juos į bandomąsias plokšteles (test press’us), kad galėčiau pagroti gyvai.




Kokias klaidas pastebi jaunojoje muzikantų kartoje?


Nepavadinčiau to klaidomis, bet, mano manymu, dauguma didžėjų per daug pataikauja publikai ir nori iš to pasidaryti karjerą. Tai nėra teisinga eiga – viskas prasideda nuo originalumo ir meilės muzikai. Kitoks požiūris sukuria per daug didžėjų, kurie skamba ir groja vienodai. Didžėjų mokyklos irgi dėl to kaltos – jos tik klonuoja. Autentiškumas ir unikalus stilius man yra itin svarbu.



AUDRA – kultūros, meno ir muzikos festivalis, kuris yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Ar kada teko groti panašioje vietoje?


Dar nežinau – neteko groti AUDROJE, tad negaliu su niekuo palyginti. Bet, žinoma, muzikos ir meno kombinacija yra dažna ir man patinka. Tiesa, vienas iš pagrindinių dalykų, kuris mane įkvepia – „art brut“ menas, o ne muzika.



Šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.


Interviu parengė Deividas Verbickas.